Cheminių kremų nuo saulės ir fizikinių kremų nuo saulės palyginimas
Palik žinutę
Ultravioletinis absorberis paprastai yra organinis junginys, turintis aromatinę arba chromoforinę struktūrą. Pagrindinis UV absorberio veikimo mechanizmas yra uždaros konjugato sistemos naudojimas ir pasikliaujant π-π * perėjimu, kad absorbuotų fotonus, kai dvi π molekulinės orbitalės yra pakankamai arti, susidaro dvi išsigimusios molekulinės orbitalės, viena turi didelę energiją ir. vienas su mažai energijos. Apskritai absorberis yra fototabilus, o energija po fotonų sugerties gali generuoti rezonanso kvantą (daugiausia) per molekulinį rezonansą arba išsiskyrimą fluorescencijos ir fosforescencijos būdu, o grįžtamoji molekulės izomerizacija absorbatorių iš sužadintos būsenos keičia į pastovią būseną.
DHHB molekulinė struktūra turi puikų rezonansą ir vandenilio jonų perdavimo efektą. Kai DHHB molekulės sugeria ultravioletinę šviesą, energija absorbuojama keičiant benzeno žiedo struktūrą ir gretimus vandenilio jonus molekulėje, o visa molekulinė struktūra laikinai pasikeis. Po to, kai molekulė lėtai išskiria energiją, DHHB molekulinė struktūra grįžta į pradinę būseną.
Fizinės apsaugos nuo saulės sklidimo schema
Titano dioksidas ir cinko oksidas yra dvi patvirtintos fizinės priemonės nuo saulės. Šiuos fizinius apsauginius kremus nuo saulės pirmiausia reikia absorbuoti, kad sušvelnintų UV spindulius. Kaip mažų dalelių kristalai (10–100 nm), šios medžiagos yra puslaidininkiai, turintys didelę juostos tarpo energiją tarp valentinės juostos ir laidumo juostos. Birių kristalų juostos tarpas yra energijos diapazone, atitinkančiame bangos ilgį nuo 380 iki 420 nm. Kuo mažesnės pirminės dalelės, tuo didesnė juostos tarpo energija ir ultravioletinės šviesos absorbcija, pakeliant elektronus nuo valentingumo iki laidumo juostos.
Abu šie komponentai iš esmės yra puslaidininkiai. Kaip pavyzdį galima paminėti titano dioksidą, jį sužadinus ultravioletiniais spinduliais, tai yra N tipo puslaidininkis. Kai švitinama ultravioletinė šviesa, kurios bangos ilgis yra mažesnis kaip 400 nm, ant tarpsluoksnio esantys elektronai sugeria ultravioletinius spindulius ir sužadinami, kad susidarytų elektronų skylės, kad titano dioksidas atliktų ultravioletinių spindulių sugerties funkciją.
Tuomet, kada fizinis nano-titano dioksido apsaugos nuo saulės produktas yra absorbuojamas į apsaugos nuo saulės gaminį, kada jis veikia kaip išsibarstymas? Tai susiję su jo dalelių dydžiu. Eksperimentai parodė, kad kuo ilgesnis ultravioletinės šviesos bangos ilgis, tuo nanotitano dioksido ekranai priklauso nuo jo absorbcijos. Taigi įsivaizduojama, kad UVB juostoje titano dioksidas daugiausia absorbuojamas, o UVA juostoje nanotitano dioksidas daugiausia išsisklaido. Todėl norint apsaugoti platų UV spindulių diapazoną, būtina absorbuoti ir skleisti, taigi yra optimalus titano dioksido pirminis dalelių dydis, kuris nėra kuo mažesnis. Atsižvelgiant į nano-titano dioksido aglomeraciją, paprastai manoma, kad optimalus ultravioletinius spindulius saugančio titano dioksido dalelių dydis yra 20–50 nm. Žinoma, dalelių dydis yra tik fizinio apsaugos nuo saulės rodiklis, kurio reikia kuriant apsaugos nuo saulės produktus, ir reikia atsižvelgti į daugelį techninių rodiklių.
